Chapitre 15 – La fabrique à souvenirs | 16 skyrius – Prisiminimų fabrikas

Il existe un moment particulier dans chaque histoire d'amour.

Un moment discret.

Presque invisible.

Celui où l'on cesse de compter les jours.

Celui où l'on commence à accumuler des souvenirs.

Au début, Gabriel et Ieva avaient attendu pendant des années de pouvoir vivre ensemble.

Puis, sans vraiment s'en apercevoir, ils commencèrent à remplir leur vie de lieux, de dates, d'images et d'instants qui allaient les accompagner pendant très longtemps.

La fabrique à souvenirs venait d'ouvrir ses portes.

Chaque voyage ajoutait une pièce au puzzle.

Chaque week-end créait une nouvelle histoire.

Chaque détour devenait une anecdote racontée plus tard avec le sourire.

Il y eut Nice.

Le bleu de la Méditerranée.

Les promenades sur la Promenade des Anglais.

Les petits restaurants cachés.

Le soleil qui semblait ne jamais vouloir partir.

Puis Villeneuve-Loubet.

Les journées tranquilles.

Les repas de famille.

Cette impression étrange que le temps ralentissait lorsqu'ils étaient ensemble.

Il y eut aussi l'Italie.

Les routes improvisées.

Les villages accrochés aux collines.

Les cafés où ils s'arrêtaient sans raison.

Les places baignées de lumière.

Les discussions qui commençaient dans une ville et se terminaient dans une autre.

Puis venait la Lituanie.

Encore et toujours.

Comme un point fixe au milieu de leur histoire.

Palanga.

La mer Baltique.

Le vent.

Les longues marches sur la plage.

Les couchers de soleil qui semblaient durer des heures.

Les forêts de pins.

L'odeur de la mer mélangée à celle des arbres.

Druskininkai.

Ses allées paisibles.

Ses promenades.

Son calme presque thérapeutique.

Les journées où il n'y avait rien à faire.

Et où c'était précisément cela qui faisait du bien.

Seredžius.

Žiežmariai.

Birštonas.

Des noms qui, pour la plupart des gens, ne signifiaient rien.

Mais qui, pour eux, étaient devenus des chapitres.

Des émotions.

Des souvenirs.

Des éclats de vie.

Ils accumulaient les lieux sans même chercher à le faire.

Et chaque endroit conservait quelque chose d'eux.

Un rire.

Une dispute.

Une photographie.

Un repas.

Une promenade.

Un baiser.

Une conversation.

Parfois même un simple silence.

Avec les années, Gabriel comprit que les lieux ont une mémoire.

Pas la mémoire des pierres.

Pas celle des bâtiments.

La mémoire des gens qui y sont passés.

Aujourd'hui encore, certains endroits lui rappellent instantanément un moment précis.

Un regard.

Une phrase.

Une sensation.

Comme si le passé avait laissé de petites empreintes invisibles tout au long de leur parcours.

Et pendant près de dix ans, ils continuèrent ainsi.

À fabriquer des souvenirs.

Sans savoir lesquels deviendraient précieux.

Sans savoir lesquels survivraient au temps.

Sans savoir lesquels reviendraient un jour les visiter au détour d'une odeur, d'une chanson ou d'une photographie oubliée.

Ils vivaient simplement.

Et c'est souvent ainsi que naissent les plus beaux souvenirs.

Pas dans les moments où l'on cherche à être heureux.

Mais dans ceux où l'on l'est sans même s'en rendre compte.

Avec le recul, Gabriel ne pourrait jamais raconter ces dix années comme une succession d'événements.

Ce serait impossible.

Parce qu'elles ressemblaient davantage à une mosaïque.

Des centaines de petits morceaux.

Parfois insignifiants.

Parfois extraordinaires.

Mais qui, une fois réunis, formaient quelque chose d'unique.

Une vie.

Leur vie.

Et s'il devait résumer cette période aujourd'hui, il ne parlerait ni des kilomètres parcourus ni des pays traversés.

Il parlerait de cette sensation simple.

Celle d'avoir trouvé quelqu'un avec qui chaque endroit finissait par ressembler un peu à la maison.

16 skyrius – Prisiminimų fabrikas

Kiekvienoje meilės istorijoje ateina ypatingas momentas.

Tylus.

Beveik nepastebimas.

Tas momentas, kai nustoji skaičiuoti dienas.

Ir pradedi kaupti prisiminimus.

Iš pradžių Gabrielius ir Ieva daugelį metų laukė, kol galės gyventi kartu.

O paskui, patys to nepastebėję, jie pradėjo pildyti savo gyvenimą vietomis, datomis, vaizdais ir akimirkomis, kurios juos lydės labai ilgai.

Prisiminimų fabrikas pradėjo veikti.

Kiekviena kelionė pridėdavo naują detalę prie jų istorijos.

Kiekvienas savaitgalis sukurdavo naują prisiminimą.

Kiekvienas netikėtas posūkis tapdavo istorija, kurią vėliau pasakodavo su šypsena.

Buvo Nica.

Viduržemio jūros mėlis.

Pasivaikščiojimai Anglų promenada.

Maži pasislėpę restoranėliai.

Saulė, kuri, atrodė, niekada nenori nusileisti.

Buvo Villeneuve-Loubet.

Ramios dienos.

Šeimos pietūs.

Tas keistas jausmas, kad laikas sulėtėja, kai esi su mylimu žmogumi.

Buvo ir Italija.

Netikėtai pasirinkti keliai.

Kaimeliai ant kalvų.

Kavinės, kuriose jie sustodavo be jokios priežasties.

Saulės nutviekštos aikštės.

Pokalbiai, prasidėdavę viename mieste ir pasibaigdavę kitame.

O tada visada ateidavo Lietuva.

Vėl ir vėl.

Tarsi nuolatinis orientyras jų istorijoje.

Palanga.

Baltijos jūra.

Vėjas.

Ilgi pasivaikščiojimai paplūdimiu.

Saulėlydžiai, kurie atrodė nesibaigiantys.

Pušynai.

Jūros ir sakų kvapas.

Druskininkai.

Ramybė.

Pasivaikščiojimų takai.

Poilsis.

Dienos, kai nebuvo nieko ypatingo veikti.

Ir būtent todėl jos buvo tokios geros.

Seredžius.

Žiežmariai.

Birštonas.

Pavadinimai, kurie daugumai žmonių nieko nereiškia.

Tačiau jiems jie tapo istorijomis.

Emocijomis.

Prisiminimais.

Gyvenimo fragmentais.

Jie kaupė vietas net nesistengdami to daryti.

Ir kiekviena jų išsaugojo dalelę jų pačių.

Juoką.

Ginčą.

Nuotrauką.

Vakarienę.

Pasivaikščiojimą.

Bučinį.

Pokalbį.

Kartais net paprastą tylą.

Bėgant metams Gabrielius suprato, kad vietos turi atmintį.

Ne akmenys.

Ne pastatai.

Žmonės.

Tie, kurie ten gyveno, mylėjo ir svajojo.

Dar ir šiandien kai kurios vietos akimirksniu sugrąžina jam konkrečius prisiminimus.

Žvilgsnį.

Sakinį.

Jausmą.

Tarsi praeitis būtų palikusi nematomus pėdsakus visame jų kelyje.

Ir beveik dešimt metų jie taip gyveno.

Kurdami prisiminimus.

Nežinodami, kurie iš jų taps brangiausi.

Nežinodami, kurie išliks.

Nežinodami, kurie vieną dieną sugrįš per kvapą, dainą ar seną nuotrauką.

Jie tiesiog gyveno.

O būtent taip dažniausiai gimsta gražiausi prisiminimai.

Ne tada, kai stengiamės būti laimingi.

O tada, kai tokie esame net to nesuvokdami.

Žvelgdamas atgal, Gabrielius negalėtų papasakoti tų dešimties metų kaip įvykių sąrašo.

Tai būtų neįmanoma.

Nes jie priminė mozaiką.

Šimtus mažų gabalėlių.

Kartais nereikšmingų.

Kartais nepaprastų.

Bet kartu sukūrusių kažką unikalaus.

Gyvenimą.

Jų gyvenimą.

Ir jei šiandien jis turėtų apibūdinti tą laikotarpį vienu sakiniu, jis nekalbėtų nei apie nuvažiuotus kilometrus, nei apie aplankytas šalis.

Jis kalbėtų apie paprastą jausmą.

Apie žmogų, su kuriuo kiekviena vieta galiausiai pradeda priminti namus.