Chapitre 12 – Le choix que je refusais de voir | 12 skyrius – Pasirinkimas, kurio nenorėjau matyti
Écriture
Pendant près de six mois, Gabriel essaya de convaincre sa raison.
Il essaya sincèrement.
Parce qu'il était fatigué.
Fatigué des complications.
Fatigué des kilomètres.
Fatigué des incertitudes.
Fatigué de devoir tout reconstruire après l'effondrement de sa vie précédente.
Virginia était là.
Présente.
Bienveillante.
Accessible.
Elle ne lui demandait pas de traverser l'Europe.
Elle ne lui demandait pas de réinventer sa vie.
Elle était simplement là.
Et pendant quelque temps, Gabriel voulut croire que cela suffirait.
Que la logique finirait par gagner.
Que l'amour pouvait être remplacé par quelque chose de plus simple.
De plus raisonnable.
De plus confortable.
Mais chaque jour qui passait produisait l'effet inverse.
Plus il avançait, plus il comprenait.
Plus il essayait d'ignorer la vérité, plus elle devenait visible.
Il ne comparait pas les deux femmes.
Ce n'était pas cela.
Virginia n'avait rien fait de mal.
Elle méritait mieux qu'une comparaison.
Le problème venait de lui.
Parce qu'au fond, son cœur avait déjà choisi bien avant que son esprit accepte de le reconnaître.
Les semaines passaient.
Les conversations avec Ieva continuaient.
Comme toujours.
Avec la même facilité.
Avec la même profondeur.
Avec cette même impression étrange de rentrer chez lui chaque fois qu'il entendait sa voix.
Et un soir, sans événement particulier, sans dispute, sans révélation spectaculaire, Gabriel comprit enfin ce qu'il essayait d'éviter depuis des mois.
Il aimait Ieva.
Pas comme un souvenir.
Pas comme un rêve.
Pas comme une possibilité.
Comme une réalité.
Une réalité qui continuait d'exister même lorsqu'il essayait de regarder ailleurs.
Il se souvient encore du soulagement qui accompagna cette prise de conscience.
Parce que parfois, la vérité fait moins peur que l'effort nécessaire pour la fuir.
Pendant des mois, il avait essayé de se convaincre qu'il était trop tôt.
Que les différences étaient trop grandes.
Que la distance rendait les choses impossibles.
Qu'il sortait à peine d'une séparation.
Qu'il fallait être raisonnable.
Mais toutes ces explications avaient fini par ressembler à des excuses.
Pas des mensonges.
Des excuses.
Des moyens élégants de repousser une évidence.
Et cette évidence portait un prénom.
Ieva.
Alors Gabriel prit une décision.
Pour la première fois depuis longtemps, une décision qui ne venait ni de la peur, ni de la logique, ni du confort.
Une décision qui venait simplement de ce qu'il ressentait.
Il mit fin à sa relation avec Virginia.
Avec respect.
Avec honnêteté.
Parce qu'elle méritait la vérité.
Et parce qu'il savait désormais qu'il ne pourrait jamais construire quelque chose de solide en essayant d'ignorer ce qui occupait déjà son cœur.
À cette époque, il vivait dans un appartement de transition.
Toute sa vie semblait provisoire.
L'appartement.
Les meubles.
Les projets.
Même les murs autour de lui semblaient attendre quelque chose.
Et pendant ce temps, il préparait l'achat d'une maison.
La première maison qu'il choisissait seul.
La première qui ressemblait véritablement à un nouveau départ.
Pendant des semaines, il visita les pièces encore vides.
Le salon.
La cuisine.
Le jardin.
Les chambres.
Et chaque fois qu'il imaginait cette maison habitée, une image revenait.
Toujours la même.
Ieva.
Pas parce qu'il la forçait à apparaître.
Parce qu'elle était déjà là.
Naturellement.
Comme si une partie de lui savait depuis longtemps ce que l'autre refusait encore de regarder.
Alors il finit par faire quelque chose qui lui semblait à la fois simple et immense.
Il lui proposa de venir.
Pas pour quelques jours.
Pas pour des vacances.
Pas pour vérifier une théorie.
Pour vivre avec lui.
Pour donner une chance réelle à ce qu'ils avaient construit pendant toutes ces années.
Une chance honnête.
Une chance entière.
Une chance qui faisait peur.
Parce que pour la première fois, ils n'allaient plus partager seulement des nuits, des appels et des messages.
Ils allaient partager une vie.
Et lorsqu'il raccrocha après cette conversation, Gabriel resta longtemps assis dans le silence.
Le cœur battant.
Inquiet.
Heureux.
Terrifié.
Comme tous les hommes qui comprennent qu'ils viennent de prendre une décision capable de changer le reste de leur existence.
Pour la première fois depuis longtemps, il n'avait plus l'impression de fuir quelque chose.
Il avait enfin l'impression d'avancer vers quelqu'un.
12 skyrius – Pasirinkimas, kurio nenorėjau matyti
Beveik šešis mėnesius Gabrielius bandė įtikinti savo protą.
Jis bandė nuoširdžiai.
Nes buvo pavargęs.
Pavargęs nuo sudėtingų situacijų.
Pavargęs nuo kilometrų.
Pavargęs nuo nežinomybės.
Pavargęs nuo būtinybės iš naujo kurti gyvenimą po ankstesnio pasaulio griūties.
Virginia buvo šalia.
Prieinama.
Rūpestinga.
Reali.
Ji neprašė jo kirsti Europos.
Ji neprašė jo iš naujo išrasti savo gyvenimo.
Ji tiesiog buvo šalia.
Ir kurį laiką Gabrielius norėjo tikėti, kad to pakaks.
Kad logika galiausiai nugalės.
Kad meilę galima pakeisti kažkuo paprastesniu.
Racionalesniu.
Patogesniu.
Tačiau kiekviena diena atnešdavo priešingą rezultatą.
Kuo labiau jis stengėsi eiti pirmyn, tuo aiškiau suprato.
Kuo labiau bandė ignoruoti tiesą, tuo labiau ji ryškėjo.
Jis nelygino šių dviejų moterų.
Tai nebuvo esmė.
Virginia nepadarė nieko blogo.
Ji nusipelnė daugiau nei būti lyginama su kita.
Problema buvo jis pats.
Nes giliai viduje jo širdis jau buvo pasirinkusi gerokai anksčiau, nei jo protas išdrįso tai pripažinti.
Savaitės bėgo.
Pokalbiai su Ieva tęsėsi.
Kaip visada.
Su tuo pačiu lengvumu.
Su tuo pačiu artumu.
Su tuo pačiu keistu jausmu, kad kiekvieną kartą išgirdęs jos balsą jis grįžta namo.
Ir vieną vakarą, be jokio ypatingo įvykio, be ginčo, be didžiulės dramos, Gabrielius pagaliau suprato tai, nuo ko bėgo ištisus mėnesius.
Jis mylėjo Ievą.
Ne kaip prisiminimą.
Ne kaip svajonę.
Ne kaip galimybę.
Kaip realybę.
Realybę, kuri nenustojo egzistuoti net tada, kai jis bandė žiūrėti kitur.
Jis iki šiol prisimena palengvėjimą, kurį pajuto tą akimirką.
Nes kartais tiesa yra mažiau baisi nei pastangos nuo jos pabėgti.
Mėnesių mėnesius jis bandė save įtikinti, kad dar per anksti.
Kad skirtumai per dideli.
Kad atstumas viską daro neįmanoma.
Kad po išsiskyrimo reikia laiko.
Kad reikia būti protingam.
Tačiau visi šie argumentai galiausiai pradėjo panašėti į pasiteisinimus.
Ne melą.
Pasiteisinimus.
Gražius būdus atidėti akivaizdžią tiesą.
O ta tiesa turėjo vardą.
Ieva.
Tada Gabrielius priėmė sprendimą.
Pirmą kartą per ilgą laiką tai buvo sprendimas, kilęs ne iš baimės, ne iš logikos ir ne iš patogumo.
Jis kilo iš jausmų.
Jis nutraukė santykius su Virginia.
Pagarbiai.
Sąžiningai.
Nes ji nusipelnė tiesos.
Ir todėl, kad jis jau žinojo, jog niekada nesukurs nieko tvirto, jei bandys ignoruoti tai, kas jau seniai gyveno jo širdyje.
Tuo metu jis gyveno laikiname bute.
Atrodė, kad visas jo gyvenimas buvo laikinas.
Butas.
Baldai.
Planai.
Net sienos aplink jį atrodė laukiančios kažko naujo.
Tuo pačiu metu jis ruošėsi pirkti namą.
Pirmąjį namą, kurį rinkosi vienas.
Pirmąjį, kuris iš tiesų priminė naują pradžią.
Savaitėmis jis vaikščiojo po dar tuščius kambarius.
Svetainę.
Virtuvę.
Sodą.
Miegamuosius.
Ir kiekvieną kartą, kai įsivaizduodavo tuos namus pilnus gyvybės, jo mintyse iškildavo tas pats vaizdas.
Visada tas pats.
Ieva.
Ne todėl, kad jis sąmoningai ją ten įsivaizduodavo.
Todėl, kad ji jau buvo ten.
Natūraliai.
Tarsi dalis jo seniai būtų žinojusi tai, ko kita dalis vis dar nenorėjo matyti.
Galiausiai jis padarė tai, kas atrodė ir labai paprasta, ir nepaprastai didinga.
Jis pakvietė ją atvykti.
Ne kelioms dienoms.
Ne atostogoms.
Ne tam, kad patikrintų teoriją.
Tam, kad gyventų kartu.
Tam, kad suteiktų tikrą galimybę tam, ką jie kūrė visus tuos metus.
Sąžiningą galimybę.
Visišką galimybę.
Galimybę, kuri gąsdino.
Nes pirmą kartą jie dalinsis ne tik naktimis, skambučiais ir žinutėmis.
Jie dalinsis gyvenimu.
Ir kai po to pokalbio jis padėjo telefoną, Gabrielius ilgai sėdėjo tyloje.
Jo širdis plakė stipriau.
Jis nerimavo.
Jis buvo laimingas.
Jis bijojo.
Kaip visi žmonės, kurie supranta, kad ką tik priėmė sprendimą, galintį pakeisti visą jų likusį gyvenimą.
Pirmą kartą per labai ilgą laiką jis nebejautė, kad nuo kažko bėga.
Jis jautė, kad pagaliau eina link kažko.
Tiksliau.
Link kažko, ką myli.
💬 Commentaires 0
Aucun commentaire pour le moment
Soyez le premier à partager vos impressions !