Chapitre 10 – Derrière la porte des arrivées | 10 skyrius – Už atvykimo vartų

📖 JE PARS AVEC TOI ✍️ Splinter 📝 1001 mots


Pendant des années, Gabriel et Ieva avaient vécu dans une étrange contradiction.

Ils se connaissaient.

Et pourtant ils ne s'étaient jamais rencontrés.

Ils connaissaient leurs voix, leurs habitudes, leurs silences. Ils savaient reconnaître une mauvaise journée à une simple phrase. Ils connaissaient les peurs que l'autre cachait derrière l'humour, les blessures que l'autre évoquait rarement, les rêves qu'il n'avouait pas toujours à voix haute.

Et malgré tout cela, ils n'avaient jamais partagé le même espace.

Jamais respiré le même air.

Jamais marché côte à côte.

Pendant longtemps, cela leur avait semblé normal.

Puis un jour, cela avait cessé de l'être.

Lorsque Gabriel monta dans l'avion, il ne savait pas exactement ce qu'il allait trouver en arrivant à Vilnius.

Pas parce qu'il doutait d'Ieva.

Il doutait simplement de la réalité.

Quatre années de messages, d'appels, de nuits passées à discuter jusqu'au matin pouvaient-elles réellement exister une fois sorties d'un écran ?

Il n'avait pas la réponse.

Alors il traversa l'Europe avec cette question silencieuse.

Et lorsqu'il franchit finalement les portes des arrivées de l'aéroport de Vilnius, il la vit.

Immédiatement.

Comme si son regard l'avait cherchée avant même qu'il en ait conscience.

Elle était là.

Juste derrière la vitre.

Plus grande qu'il ne l'avait imaginée.

Plus belle aussi.

Blonde.

Lumineuse.

Réelle.

Et pendant quelques secondes, tout le reste disparut.

L'aéroport.

Le bruit.

Les voyageurs.

Les annonces.

Tout.

Il ne resta qu'elle.

Et cette étrange sensation de reconnaître quelqu'un que l'on n'avait pourtant jamais rencontré.

Puis ils avancèrent l'un vers l'autre.

Sans hésiter.

Sans gêne.

Sans ces maladresses qui accompagnent normalement les premières rencontres.

Comme si leur première rencontre avait eu lieu des années plus tôt.

Comme si cette journée n'était qu'une suite logique.

Ils s'embrassèrent.

Naturellement.

Simplement.

Comme deux personnes qui se retrouvent.

Et soudain, quatre années de distance cessèrent d'exister.

La nuit était déjà tombée sur Vilnius.

Le premier train pour Kaunas ne partirait qu'au matin.

Alors ils restèrent ensemble.

À parler.

Encore.

Comme ils l'avaient toujours fait.

Sauf que cette fois, ils n'avaient plus besoin d'écran.

Ils pouvaient voir les sourires avant les mots.

Entendre les silences.

Observer les regards.

Ils passèrent la nuit à attendre le matin sans vraiment attendre quoi que ce soit.

Ils étaient simplement heureux d'être enfin au même endroit.

Lorsque le train quitta Vilnius aux premières heures du jour, Gabriel regardait défiler un pays qu'il ne connaissait pas encore.

Ieva, elle, lui montrait déjà des morceaux de son monde.

Kaunas.

Ses rues.

Son histoire.

Ses habitudes.

Ses souvenirs.

Comme si elle ouvrait une porte restée fermée pendant des années.

Ils déposèrent leurs affaires dans une petite chambre de Donelaičio gatvė.

Puis la journée continua sans véritable programme.

Ou peut-être avec le plus beau de tous.

Être ensemble.

Ils marchèrent.

Parlèrent.

Rirent.

Découvrirent ce qu'ils connaissaient déjà.

Kauno marios.

Le bateau.

Rumšiškės.

Les vieilles maisons.

Les chemins.

Le vent.

Le soleil.

Et cette fatigue étrange qui accompagne les nuits sans sommeil.

À un moment, ils s'endormirent même quelques instants sur le bateau.

Comme deux voyageurs qui avaient attendu trop longtemps pour enfin pouvoir se reposer.

Puis vint la soirée.

Laisvės alėja.

Les lumières.

L'agitation douce de la ville.

Une pizza partagée.

Des conversations qui semblaient ne jamais vouloir s'arrêter.

Et Gabriel se souvient encore d'une pensée.

Une pensée simple.

Presque ridicule.

Après toutes ces années, tout était exactement à sa place.

Mieux encore.

La réalité n'avait rien cassé.

Elle avait simplement donné un visage, une voix, une chaleur et une présence à quelque chose qui existait déjà depuis longtemps.

Cette journée-là, ils n'avaient pas construit une histoire.

Ils avaient confirmé son existence.

Et lorsqu'ils s'endormirent enfin, épuisés par la nuit blanche, les kilomètres et les émotions, ils avaient l'impression étrange de ne pas avoir vécu un premier jour.

Mais plutôt de reprendre une conversation interrompue quelques heures plus tôt.

Comme si, depuis le début, ils avaient toujours été destinés à se retrouver derrière cette porte des arrivées.


10 skyrius – Už atvykimo vartų


Daugelį metų Gabrielius ir Ieva gyveno keistame prieštaravime.


Jie pažinojo vienas kitą.


Ir vis dėlto niekada nebuvo susitikę.


Jie pažinojo vienas kito balsą, įpročius, tylą. Jie mokėjo atpažinti blogą dieną iš vieno sakinio. Jie žinojo baimes, kurias kitas slėpdavo už humoro, žaizdas, apie kurias retai kalbėdavo, svajones, kurių ne visada išdrįsdavo ištarti garsiai.


Ir nepaisant viso to, jie niekada nebuvo dalijęsi ta pačia erdve.


Niekada nekvėpavo tuo pačiu oru.


Niekada nevaikščiojo vienas šalia kito.


Ilgą laiką tai jiems atrodė normalu.


O paskui vieną dieną taip nebebuvo.


Kai Gabrielius įlipo į lėktuvą, skrendantį į Vilnių, jis nežinojo, ką ten ras.


Ne todėl, kad abejotų Ieva.


Jis tiesiog abejojo realybe.


Ar ketveri metai žinučių, skambučių ir naktų, praleistų kalbantis iki ryto, gali išlikti tikri, kai pagaliau išeina iš ekrano?


Jis neturėjo atsakymo.


Todėl kirto Europą su tuo tyliu klausimu.


Ir kai pagaliau perėjo Vilniaus oro uosto atvykimo vartus, jis ją pamatė.


Iš karto.


Tarsi jo žvilgsnis būtų jos ieškojęs dar prieš jam pačiam tai suvokiant.


Ji buvo ten.


Vos už stiklo.


Aukštesnė, nei jis įsivaizdavo.


Dar gražesnė.


Šviesiaplaukė.


Švytinti.


Tikra.


Ir kelioms sekundėms visa kita išnyko.


Oro uostas.


Triukšmas.


Keliautojai.


Pranešimai per garsiakalbius.


Viskas.


Liko tik ji.


Ir tas keistas jausmas atpažinti žmogų, kurio niekada nebuvai sutikęs.


Tada jie pajudėjo vienas kito link.


Be dvejonių.


Be nejaukumo.


Be tų nepatogių akimirkų, kurios paprastai lydi pirmuosius susitikimus.


Tarsi jų pirmasis susitikimas būtų įvykęs prieš daugelį metų.


Tarsi ši diena būtų tik natūrali tąsa.


Jie pasibučiavo.


Natūraliai.


Paprastai.


Kaip du žmonės, kurie pagaliau susitiko.


Ir staiga ketveri atstumo metai nustojo egzistuoti.


Vilniuje jau buvo nusileidusi naktis.


Pirmasis traukinys į Kauną turėjo išvykti tik ryte.


Todėl jie liko kartu.


Kalbėjosi.


Vėl.


Kaip visada.


Tik šį kartą jiems nebereikėjo ekrano.


Jie galėjo matyti šypsenas dar prieš žodžius.


Girdėti tylą.


Stebėti žvilgsnius.


Jie praleido naktį laukdami ryto, nors iš tiesų nelaukė nieko.


Jie buvo tiesiog laimingi pagaliau būdami toje pačioje vietoje.


Kai ankstyvą rytą traukinys pajudėjo iš Vilniaus, Gabrielius stebėjo pro langą slenkantį kraštą, kurio dar nepažinojo.


O Ieva jau rodė jam savo pasaulio daleles.


Kauną.


Jo gatves.


Jo istoriją.


Jo įpročius.


Savo prisiminimus.


Tarsi atvertų duris, kurios buvo uždarytos daugelį metų.


Jie paliko daiktus mažame kambaryje Donelaičio gatvėje.


O tada diena tęsėsi be tikro plano.


O gal su pačiu gražiausiu planu iš visų.


Tiesiog būti kartu.


Jie vaikščiojo.


Kalbėjosi.


Juokėsi.


Atrado tai, ką jau buvo pažinę.


Kauno marius.


Laisva ąleja.


Rumšiškes.


Senus namus.


Takelius.


Vėją.


Saulę.


Ir tą keistą nuovargį, kuris ateina po bemiegės nakties.


Vienu metu jie net trumpam užmigo laive.


Kaip du keliautojai, kurie per ilgai laukė, kad pagaliau galėtų pailsėti.


Vakare jie atsidūrė Laisvės alėjoje.


Šviesos.


Ramus miesto šurmulys.


Pica, kuria jie pasidalijo.


Pokalbiai, kurie, rodėsi, niekada nesibaigs.


Ir Gabrielius iki šiol prisimena vieną mintį.


Paprastą mintį.


Beveik juokingą.


Po visų šių metų viskas buvo būtent ten, kur ir turėjo būti.


Dar geriau.


Realybė nieko nesugriovė.


Ji tiesiog suteikė veidą, balsą, šilumą ir buvimą tam, kas jau seniai egzistavo.


Tą dieną jie nesukūrė savo istorijos.


Jie patvirtino, kad ji buvo tikra.


Ir kai pagaliau užmigo, pavargę nuo bemiegės nakties, kilometrų ir emocijų, juos aplankė keistas jausmas.


Tarsi jie būtų išgyvenę ne pirmąją dieną.


O tiesiog pratęsę pokalbį, kuris buvo nutrūkęs vos prieš kelias valandas.


Tarsi nuo pat pradžių jiems buvo lemta susitikti už tų atvykimo vartų.






💬 Commentaires 0

Connectez-vous pour commenter ce chapitre.
💬

Aucun commentaire pour le moment

Soyez le premier à partager vos impressions !