Chapitre 9 – Les nuits n'avaient plus d'heure | 9 skyrius – Naktys nebeturėjo valandų

📖 JE PARS AVEC TOI ✍️ Splinter 📝 823 mots


Au début, ils se parlaient quand ils avaient le temps.

Puis ils ont commencé à trouver le temps.

La différence semblait minime.

Elle ne l'était pas.

Sans qu'ils s'en rendent compte, leurs soirées avaient commencé à s'organiser autour de ces conversations. Chacun vivait sa vie de son côté. Chacun avait ses contraintes, ses obligations, ses responsabilités. Et pourtant, quand la journée touchait à sa fin, quelque chose les ramenait presque toujours au même endroit.

Leur fenêtre de discussion.

Au début, ils échangeaient quelques messages.

Puis quelques dizaines.

Puis les heures disparaissaient.

Ils parlaient de tout.

Et surtout de rien.

Des sujets importants.

Des sujets absurdes.

D'un souvenir d'enfance.

D'un film.

D'un repas raté.

D'une journée compliquée.

De projets qui n'existaient pas encore.

Parfois, Gabriel regardait l'heure et réalisait qu'il était deux heures du matin.

Puis trois.

Puis quatre.

Et pourtant aucun des deux ne semblait avoir envie de partir.

Comme si raccrocher revenait à interrompre quelque chose qui n'était jamais vraiment terminé.

Ils avaient développé leur propre rythme.

Leur propre langage.

Leurs propres références.

Des plaisanteries que personne d'autre ne pouvait comprendre.

Des souvenirs qui n'appartenaient qu'à eux alors même qu'ils ne s'étaient jamais rencontrés.

Puis les caméras sont arrivées.

Naturellement.

Sans cérémonie.

Sans étape officielle.

Un soir, ils ont simplement eu envie de se voir.

Puis ils ont recommencé.

Encore.

Et encore.

Les photos montraient une personne.

Les vidéos révélaient quelqu'un.

La façon dont elle riait.

La manière dont elle levait les yeux au ciel quand quelque chose l'amusait.

Les expressions qui traversaient son visage quand elle réfléchissait.

Les silences.

Les regards.

Tout ce qui n'existe pas dans les mots.

Gabriel découvrait Ieva autrement.

Et elle découvrait Gabriel de la même façon.

Les écrans avaient toujours été là.

Mais progressivement, ils avaient cessé d'être une barrière.

Ils étaient devenus une fenêtre.

Certaines nuits, ils ne parlaient presque pas.

La caméra restait allumée.

Ils continuaient simplement à être là.

À partager le même moment.

À plusieurs milliers de kilomètres de distance.

Et cela suffisait.

Puis quelque chose d'autre est apparu.

Quelque chose qu'aucun des deux n'avait réellement cherché.

Le désir.

Pas brutalement.

Pas comme une rupture.

Comme une continuité.

Une proximité qui devenait plus intime.

Une confiance qui permettait d'oser davantage.

Un territoire nouveau qu'ils découvraient ensemble sans vraiment savoir où il commençait.

Ni où il allait les mener.

Gabriel n'avait jamais vécu cela auparavant.

Jamais.

Tout semblait étrange.

Et pourtant parfaitement naturel.

Parce qu'au-delà du désir lui-même, ce qui comptait réellement était ailleurs.

Dans cette confiance.

Dans cette absence de jugement.

Dans cette sensation rare de pouvoir être entièrement soi-même.

Ils continuaient à se raconter leurs journées.

À rire.

À se taquiner.

À partager leurs peurs.

Le désir n'avait rien remplacé.

Il s'était simplement ajouté au reste.

Comme une nouvelle couleur dans un tableau déjà en train de se peindre.

Et sans qu'ils le remarquent vraiment, les nuits avaient cessé d'avoir des heures.

Elles commençaient sans que personne ne regarde l'horloge.

Elles se terminaient quand le sommeil gagnait enfin.

Ou quand le soleil revenait.

Parfois les deux.

Et bien des années plus tard, Gabriel se souviendrait encore de cette période avec une précision étrange.

Non pas parce qu'elle était spectaculaire.

Mais parce qu'elle était devenue une habitude heureuse.

Cette habitude rare qui consiste à savoir que, quelque part, quelqu'un vous attend avant de s'endormir.


9 skyrius – Naktys nebeturėjo valandų

Iš pradžių jie kalbėdavosi tada, kai turėdavo laiko.

Vėliau jie pradėjo surasti laiko.

Skirtumas atrodė mažas.

Tačiau jis toks nebuvo.

Patys to nepastebėdami, jie pradėjo organizuoti savo vakarus aplink tuos pokalbius. Kiekvienas gyveno savo gyvenimą. Kiekvienas turėjo savo pareigas, atsakomybes ir rūpesčius. Ir vis dėlto, dienai artėjant prie pabaigos, kažkas juos beveik visada sugrąžindavo į tą pačią vietą.

Į jų pokalbio langą.

Iš pradžių jie apsikeisdavo keliomis žinutėmis.

Paskui keliomis dešimtimis.

O tada valandos pradėjo dingti.

Jie kalbėdavosi apie viską.

Ir dažniausiai apie nieką.

Apie svarbius dalykus.

Apie kvailystes.

Apie vaikystės prisiminimą.

Apie filmą.

Apie nepavykusią vakarienę.

Apie sunkią dieną.

Apie planus, kurie dar neegzistavo.

Kartais Gabrielius pažvelgdavo į laikrodį ir suprasdavo, kad jau antra valanda nakties.

Paskui trečia.

Paskui ketvirta.

Ir nė vienas iš jų nenorėdavo išeiti.

Tarsi atsisveikinimas reikštų nutraukti kažką, kas niekada iš tikrųjų nesibaigdavo.

Jie sukūrė savo ritmą.

Savo kalbą.

Savo nuorodas.

Juokelius, kurių niekas kitas nesuprastų.

Prisiminimus, kurie priklausė tik jiems, nors jie dar niekada nebuvo susitikę.

Vėliau atsirado vaizdo skambučiai.

Natūraliai.

Be ceremonijų.

Be ypatingos akimirkos.

Vieną vakarą jie tiesiog norėjo vienas kitą pamatyti.

Ir tada tai pasikartojo.

Vėl.

Ir vėl.

Nuotraukos rodė žmogų.

Vaizdas atskleidė asmenybę.

Kaip ji juokiasi.

Kaip pavarto akis, kai kažkas ją prajuokina.

Kaip jos veidu pereina mintys.

Tylas.

Žvilgsnius.

Visa tai, ko negali perteikti žodžiai.

Gabrielius pažino Ievą kitaip.

O ji pažino jį taip pat.

Ekranai visada buvo tarp jų.

Tačiau pamažu jie nustojo būti siena.

Jie tapo langu.

Kai kuriomis naktimis jie beveik nekalbėdavo.

Kamera likdavo įjungta.

Jie tiesiog būdavo ten.

Kartu.

Tūkstančių kilometrų atstumu.

Ir to pakakdavo.

Vėliau atsirado dar kažkas.

Kažkas, ko nė vienas iš jų sąmoningai neieškojo.

Troškimas.

Ne staiga.

Ne kaip lūžis.

Kaip tęsinys.

Artumas, kuris tapo dar intymesnis.

Pasitikėjimas, leidžiantis atsiverti daugiau.

Nauja teritorija, kurią jie atrado kartu nežinodami, kur ji prasideda.

Ir kur juos nuves.

Gabrielius niekada anksčiau nebuvo patyręs nieko panašaus.

Niekada.

Viskas atrodė keista.

Ir kartu visiškai natūralu.

Nes svarbiausia buvo ne pats troškimas.

Svarbiausia buvo pasitikėjimas.

Nebuvimas baimės būti teisiamam.

Retas jausmas, kad gali būti visiškai savimi.

Jie ir toliau pasakodavo apie savo dienas.

Juokdavosi.

Erzindavo vienas kitą.

Dalindavosi baimėmis.

Troškimas nieko nepakeitė.

Jis tiesiog prisidėjo prie viso kito.

Kaip nauja spalva paveiksle, kuris jau buvo tapomas.

Ir nė vienas iš jų nepastebėjo momento, kai naktys nustojo turėti valandas.

Jos prasidėdavo niekam nežiūrint į laikrodį.

Ir baigdavosi tik tada, kai pagaliau nugalėdavo miegas.

Arba sugrįždavo saulė.

Kartais abu kartu.

Ir po daugelio metų Gabrielius vis dar prisimins tą laikotarpį su keistu tikslumu.

Ne todėl, kad jis buvo įspūdingas.

Bet todėl, kad jis tapo laimingu įpročiu.

Tuo retu įpročiu žinoti, kad kažkur pasaulyje yra žmogus, kuris laukia tavęs prieš užmigdamas.

💬 Commentaires 0

Connectez-vous pour commenter ce chapitre.
💬

Aucun commentaire pour le moment

Soyez le premier à partager vos impressions !